Kur keliavote ir kiek laiko truko kelionė?
Aš dalyvavau Everesto žygyje Nepale – tai buvo mano antras apsilankymas šioje nuostabioje šalyje. Kelionė, įskaitant skrydžius, pervežimus ir patį žygį, truko tris savaites. Kiekviena diena buvo skirtinga, pilna naujų vaizdų, iššūkių ir tylos, kurios čia lengvai nepatirsi.
Ar tai buvo kelionė viena, ar keliavote su kuo nors?
Pradinis planas skambėjo kaip klasikinė moterų kelionė – keturios draugės, nusprendusios leistis į kiek netradicinį nuotykį. Tačiau galiausiai mūsų komanda išaugo dviem vyrais, kurie prisijungė prie mūsų. Viską organizavome pačios, nuo skrydžių iki apgyvendinimo, o pačiame žygyje mus lydėjo patyręs Nepalo gidas, kuris buvo mūsų palaikymas ir įkvėpimas.
Koks buvo pagrindinis šios kelionės tikslas ar motyvacija?
Tiesą sakant – tikslas nebuvo „užkariauti“ Everesto bazinę stovyklą, o greičiau vėl atrasti save. Man reikėjo sulėtinti tempą. Ištrūkti iš kasdienybės, pilnos įsipareigojimų, sprendimų ir nuolatinio mąstymo. Norėjau išvalyti galvą, pagaliau bent trumpam paleisti viską į šalį, be spaudimo, be lūkesčių.
Nepalas yra stebuklinga vieta – gyvenimo paprastumas, kalnų tyla, nuostabi šventyklų energija, vietinių gyventojų šypsenos ir snieguotų viršukalnių vaizdai – visa tai verčia būti čia ir dabar. O kai pirmą kartą pažvelgi į Everestą, jis tave visiškai nustebina. Ne dėl vietos aukštumų ar šlovės, o dėl tylios galios, kurią iš jos jauti.
Ši kelionė man buvo sugrįžimas į save – į įprastų dalykų džiaugsmą, į dėkingumą, į vidinę ramybę. Tai buvo ne tik kelionė per Himalajų kalvas, bet ir daugiausia kelionė į save.
Kokioje vietovėje dažniausiai naudojote šiuos batus?
Basakojus avėjau praktiškai visą žygį – nuo mažesnių aukščių iki to momento, kai pradėjo snigti ir turėjau persiauti į kalnų batus. Su jais vaikščiojau uolėtais takais, kaimų takeliais, laiptais ir dulkėtomis atkarpomis. Tačiau juos naudojau ne tik kalnuose – juos avėjau ir vaikščiodama po Katmandu bei lėktuvu, nes jie yra itin patogūs ir lengvi. Jie buvo mano dažniausias „partneris“ visos kelionės metu.
Kaip jums šie batai tiko – ką išskirtumėte patogumo, patvarumo ar funkcionalumo požiūriu?
Jie puikiai tiko. Ypač norėčiau pabrėžti, kaip natūraliai su jais judama – koja gali veikti taip, kaip turėtų, ir dėl to jaučiausi laisviau, ramiau. Jokių spaudimo taškų, jokio stūmimo – net po ilgos dienos. Tuo pačiu metu mane nustebino jų patvarumas – nepaisant kasdienio krūvio kalnų trasose sudėtingesnėje vietovėje, jie išliko puikios būklės. Jie greitai džiūsta, gerai kvėpuoja ir tiesiog veikia. Kartu su kokybiškomis kojinėmis jie buvo labai patogūs ir patikimi batai.
Ar batai turėjo kokių nors savybių, kurios jus nustebino kelionės metu?
Nustebau, kad su jais jaučiausi stabiliai ir užtikrintai net ant uolėtų ir nelygių paviršių. Iš pradžių manote, kad jums reikia tvirto pado, bet dažnai yra priešingai – tereikia, kad jūsų koja tinkamai veiktų ir jaustų reljefą. Buvau maloniai nustebintas, kad didelę dalį žygio galėjau įveikti jais nejausdamas nuovargio ar pervargimo. Basomis avalynė man tapo lengvumo simboliu – ne tik fizinio, bet ir psichologinio. Ji tarsi priminė, kad geriausias būdas yra eiti lėtai, natūraliai ir gerbiant savo kūną.
Ar galite apibūdinti reikšmingą patirtį ar akimirką, kurią siejate su kelione (ir idealiu atveju su batais)?
Viena iš nepamirštamų akimirkų buvo tada, kai po visos dienos žygio supratau, kad pamiršau žygio batus Namče Bazare. Tą akimirką pagalvojau, kad tai ne visai idealu, bet nepanikavau – žinojau, kad reljefas dar nėra toks sudėtingas ir kad galiu tęsti basas. Tikroji problema iškils vėliau, kai ateis sniegas ir prireiks žygio batų.
Laimei, mūsų nepalietis gidas greitai viską sutvarkė, ir tą patį vakarą penkiolikmetis berniukas iš vietos bendruomenės atnešė man žygio batus. Ši akimirka mane labai pradžiugino ir parodė, kiek daug galima pasikliauti ten esančiais žmonėmis.
Ar buvo ypač sudėtinga kelionės atkarpa, kurioje batai tikrai pasiteisino?
Viena iš sudėtingiausių atkarpų buvo ta diena, kai ilgai leidomės žemyn – kelias valandas ėjome tiesiai uolėtu taku, kur kiekvienas žingsnis reikalavo susikaupimo. Reljefas buvo duobėtas, vien palaidi akmenys ir šaknys. Nustebau, kiek galėjau pasikliauti basais batais. Kadangi juose jaučiu kiekvieną nelygų paviršių, ėjau jausdamas, žingsnis po žingsnio.
Daugelis žmonių mano, kad basi batai netinka kalnams. Priešingai, supratau, kad kai pėda tikrai veikia taip, kaip turėtų, ji gali atlaikyti daug daugiau, nei tikėjausi. Tai buvo nemenkas iššūkis, bet aš jį įveikiau lengvai, tiesiogine prasme.
Ar rekomenduotumėte mūsų batus kam nors kitam panašiai kelionei?
Tikrai taip. Žinoma, tai priklauso nuo konkretaus reljefo ir kiekvieno žmogaus įpročių, bet jei žmogus jau turi patirties su basomis avalyne ir žino, kaip į ją reaguoja jo kūnas, ji gali būti puikus kompanionas net ir tokiame ilgame ir sudėtingame žygyje. Man basos avalynė kelionės metu buvo laisvės, lengvumo ir sąlyčio su žeme simbolis. Nors kai kuriuose žygiuose avėjau kalnų batus, man visada patiko grįžti prie basų kojų.
Kokie trys žodžiai geriausiai apibūdintų jūsų patirtį su mūsų batais?
Lengvumas – laisvė – pasitikėjimas.
